Advokatas Ramūnas Mikulskas sėkmingai atstovavo kliento interesams žmogaus teisių byloje.
2016 m. lapkričio 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė sprendimą byloje Kraulaidis v. Lietuva, Nr. 76805/11, kuriame pripažino, kad Lietuva procesiniu aspektu pažeidė Konvencijos 3 str. (kankinimo uždraudimas), kuris įpareigoja valstybes atlikti įvykių, sukėlusių valstybės jurisdikcijoje esančių asmenų mirtį ar sveikatos sutrikdymą, veiksmingą ir tinkamą ištyrimą.
Byloje, dėl kurios savo pareiškime skundėsi pareiškėjas M. K., buvo tiriamas eismo įvykis, kurio metu 2006 m. balandžio 26 d. pareiškėjo vairuojamam motociklui esant lenkime ir važiuojant priešingos eismo krypties juosta jis susidūrė su M. N. vairuojamu automobiliu, kuris tuo metu lenkė priekyje važiuojantį automobilį, dėl ko pareiškėjui sunkiai sutrikdyta sveikata. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, nustačiusi, kad dėl pareiškėjo veiksmų kilo šis eismo įvykis, keliskart nutraukė ikiteisminį tyrimą. Vilniaus miesto apylinkės teismui nurodžius ikiteisminio tyrimo trūkumus, tyrimas buvo du kartus atnaujintas (pastarąjį kartą nustačius, kad M. N. veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos požymių). Tačiau, galiausiai, 2011 m. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra ikiteisminį tyrimą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, jog valstybinių institucijų atliktas tyrimas buvo neveiksmingas. Sprendime teismas nurodė, kad pagal aplinkybes byla neatrodo buvusi sudėtinga vietos valdžios atsakingoms institucijoms; ji susijusi su viena avarija tarp dviejų transporto priemonių, kurios abi nustatytos, įvykis įtraukė nedaug liudytojų. Nepaisant nurodyto, bendra ikiteisminio tyrimo trukmė buvo penkeri metai ir vienas mėnuo – nuo nelaimingo atsitikimo dienos iki prokuroro sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą suėjus senaties terminu. Teismas taip pat pažymėjo, jog nebuvo imtasi kokių nors reikšmingų priemonių padidinti tyrimo operatyvumą ir, kad tyrime būta trumpų neaktyvumo laikotarpių, kurie valdžios institucijų apskritai nebuvo paaiškinti. Teismo vertinimu, vidaus institucijos neparodė reikiamo rūpestingumo lygio tiriant avarijos aplinkybes, ypač atsižvelgiant į sunkias ir nepataisomas pareiškėjo patirtas pasekmes.
Konstatuodamas pažeidimą, Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė baimę ir nusivylimą kaip šio procesinio Konvencijos 3 str. pažeidimo rezultatą.
Už šį pažeidimą pareiškėjo naudai priteisė pinigines kompensacijas neturtinei žalai ir patirtoms teisinėms išlaidoms atlyginti.
Nurodytas atvejis tik patvirtina akivaizdžią per ilgą advokato profesinės praktikos laikotarpį išmoktą tiesą, jog kartais netgi nacionalinė, instancinė teismų sistema, susidėjus aplinkybių visumai, tampa nepakankama pažeistiems interesams apginti, tiesai įrodyti ir teisingumui pasiekti, tačiau profesionalumas ir atkaklumas anksčiau ar vėliau triumfuoja. Linkime nenuleisti rankų, kreiptis profesionalios teisinės pagalbos.